Kovinės savigynos technika

    Dažnai tarp skirtingų kovos menų klubų mokinių kyla ginčas kurio stiliaus technika yra pranašesnė. Jie pateikia galybę įvairiausių daugiau ar mažiau pagrįstų argumentų, visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengiasi įrodyti, kad būtent jų technika yra pati efektyviausia bei geriausia, o visos kitos nevertos nė sudilusio skatiko. Įdomiausia tai, jog į tokius ginčus kartais tiesiogiai ar netiesiogiai įsivelia ir klubų treneriai, tvirtindami, jog tik jų stilius yra tikrai kovinis, ir tik čia mokiniai galės išmokti apsiginti bei apginti kitus. Tokie ginčai - tuščias brangaus laiko švaistymas.

   Technika, kad ir kokia ypatinga ji būtų, tėra tik viena iš bendro kovinio pasirengimo sudedamųjų dalių. Dar egzistuoja ir psichologinis bei fizinis paruošimas. Jei bent vienas iš šių elementų gerai neįsisavintas, negali būti nė kalbos apie rimtą bendrą kovinį pasirengimą.

   Kiek vienokia ar kitokia technika bus efektyvi, didžiąja dalimi priklauso nuo pačios technikos elementų bei jos dėstymo metodikos. Pavyzdžiui, aikido - viena iš sudėtingiausių kovos menų technikų, todėl kartais kad kitos "mokyklos" iš jos pasišaipo, teigdamos, jog tai šokis, o ne stilius. Bet kai toks "šokėjas" (turėdamas gerą mokytoją!) gindamasis nuo trijų ginkluotų užpuolikų dviem iš jų sulaužo rankas, o trečiajam - nosį, juoktis jau niekam nebesinori.

   Priešingai nei tradiciniai kovos menai (aikido, kempo, karate ir kt.), kovinė savigyna neturi griežtos technikos klasifikacijos. Jūs nerasite knygos, kurioje būtų parašyta, kad norint gauti oranžinį diržą, reikia mokėti vienokius pratimus, o juodą - kitokius. O jei į Jūsų rankas tokia knyga netyčia patektų, galite drąsiai ją išmesti, nes tai vienas iš leidinių, kuriame autoriai pateikia karate, tekvondo, sambo ar kitokio stiliaus techniką pavadindami ją KOVINE, taip tiesiog norėdami užsidirbti nieko neišmanančių skaitytojų sąskaita. Juokingai atrodo ir tariamos "Kovinės savigynos" varžybos (beje, vykstančios ir Lietuvoje), kurios yra ne kas kita, o tik įvairių sportinių stilių turnyras. Įsidėmėkite - kovinė savigyna nei diržų, nei varžybų neturi, vienintelė atestacija, kurią Jums teks išlaikyti – reali konfliktinė situacija gatvėje.

   Tai, jog kovinės savigynos technika neįstatyta į griežtus rėmus, turi tiek savų pliusų, tiek ir minusų. Teigiama šio reikalo pusė ta, jog kiekvienas besitreniruojantis gali pasirinkti technikos elementus, atsižvelgdamas į kūno sudėjimą, motorinę sistemą, individualius sugebėjimus bei patirtį. Čia nereikalaujama "švaraus" ir "gražaus" technikos atlikimo, mokiniai neverčiami laikytis griežtų klubo taisyklių.

   Neigiama šio reikalo pusė yra ta, jog toks neapibrėžtumas palieka nišą įvairiems šarlatanams, kurie įsteigia "savigynos" klubus (ar net federacijas), surenka mokinius ir ima iš jų pinigus mainais į paprasčiausią sportinę-gimnastinę techniką. Būtent dėl šios priežasties tariamų "savigynos" klubų yra daug daugiau nei tikrų, kuriuose jau nuo pirmos treniruotės mokinys ruošiamas kovai už savo sveikatą ir gyvybę.

 *** 

   Perskaitę pirmąją straipsnio dalį, galite pamanyti, jog turi kategorišką nuostatą tradicinių kovos menų atžvilgiu. Galiu Jus nuraminti - taip tikrai nėra. Vieninteliai, kurie čia susilaukia kritikos, yra mokytojai, pateikiantys savo mokiniams tradicinių kovos menų arba sportinių stilių techniką ir akiplėšiškai meluojantys, jog tai ne kas kita, o pati tikriausia kovinė savigyna. Pagalvokite, kaip atrodytų tokia situacija, kuomet Jums atėjus į matematikos pamoką, mokytoja pasako, kad dabar mokysitės tikimybių teorijos, ir pradeda aiškinti kirčiavimo pagrindus. Taip, tokia situacija juokinga ir absurdiška, lygiai tokia pati, kuomet sportinio dziudo instruktorius įtikinėja, jog porą metų palankę jo pamokas sugebėsite apsiginti bet kur ir nuo bet ko.

   Jeigu tas pats dziudo treneris pasakytų, jog lankydami jo klubą Jūs įgysite gerą fizinį pasiruošimą, išmoksite sportinės metimų technikos, galėsite dalyvauti varžybose ir galbūt laimėsite vieną kitą medalį - puiku, pažadai realūs. Yra tikrai nemažai puikių aikido, karate, sambo, bokso, muay tay  ir kitų stilių mokytojų, kurie nedaro sau reklamos nerealiais pažadais, bet suteikia tikrai rimtą vienokio ar kitokio pobūdžio pasiruošimą. Tokie mokytojai nusipelno visokeriopos pagarbos.

   Tad kokie gi yra pagrindiniai kovinės savigynos technikos principai?

    • Pirma. Čia naudojami veiksmai (smūgiai į tarpkojį, priešininko numetimas ant galvos, pirštų laužymas, smūgiai pirštais į akis ir kt.) yra pašalinti beveik iš visų dabartinių kovos menų ir tikrai nefigūruoja sportiniuose stiliuose.

    • Antra. Treniruotės metu kovojama pilnu, arba maksimaliai leistinu tai situacijai kontaktu, dažniausiai su keletu priešininkų vienu metu.

    • Trečia. Dirbama ne tik su imitaciniais, bet ir su tikrais ginklais.

    • Ketvirta. Dalis treniruočių vyksta lauke, yra imituojamos realios konfliktinės situacijos.

    • Penkta. Technika yra nesudėtinga, čia beveik nenaudojami galūnių užlaužimai su užfiksavimu, nėra aukštų smūgių kojomis ir akrobatikos elementų.

    • Šešta. Nėra jokių kata ir nekontaktinių kovų.

    • Septinta. Mokoma bet kokį buityje esantį daiktą panaudoti kaip ginklą.

    Vadovaujantis aukščiau pateiktais pavyzdžiais labai nesunku atskirti, ar konkretus stilius yra kovinis, ar sportinis.

   Pradžioje, kai kovos menai buvo tik atsiradę, jie visi turėjo pilną teisę vadintis „KOVINIAIS“. Tuomet, prieš kelis šimtus metų, kai gyvybė priklausė nuo to, kaip gerai esi įvaldęs kovinę techniką, niekam net į galvą nebūtų toptelėjusi mintis, kad tuometinis karate (ar koks nors kitas stilius) taps tik sportu. Tada žmonės kovojo, kovojo kad išgyventų, ir visa technika buvo paremta veiksmais, kurie per keletą sekundžių padarydavo priešą invalidu arba nužudydavo.

   Kai kas gali paprieštarauti, kad dabar žmonės jau nebe tokie žiaurūs, o ir policijos visur pilna, todėl tokios technikos, kuri buvo anksčiau, nebereikia. Taip, visiškai sutinku, kad kariaujama dabar kitaip, nei prieš kelis šimtmečius, o ir daug kas kitą pasikeitę...

   Aš tikrai kuo nuoširdžiausiai linkiu niekuomet nepapulti į tokią situaciją, kuomet tik nuo Jūsų sugebėjimo apsiginti priklausys Jūsų ir Jums brangių žmonių orumas, sveikata ir gyvybė.

   Sena Japonų patarlė byloja: „Jei kardo prireiks tik vieną sykį gyvenime – nešiokis jį visuomet, nes tu nežinai, kada ta diena ateis.“

RAŠYKITE

info@kovinesavigyna.com