Nematomas "ARO" smogikas
Nors po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję 20 metų, mano kartos berniukai tebežaidė karą. Paprastai vokiečių buvo mažiau, nes niekas nenorėjo būti blogietis.
Ir karas, ir vaikystė - tolimoje praeityje. Tačiau taika tokia pat utopija kaip ir anksčiau. Ir žvangina vyrai ginklais, ir rengiasi į kovą su blogiečiais, ir eina į mūšį dėl taikos, teisingumo, saugumo.
Kalbinu priešakinių pozicijų taikos sąlygomis karį strategą Darių RADKEVIČIŲ - jauną, linksmų akių vyrą. Jo žygio amunicija ypatinga: racionalumas, analitinis mąstymas, žinios. Jis - Tartu universiteto sporto medicinos ir Vilniaus universiteto psichiatrijos specialybių diplomantas. Taip pat studijavo transakcinę (tarpusavio santykių) analizę. Dabar kartu su žmona Daiva įsteigęs savo vardo įmonę ir dirba pagal pasaulyje žinomos firmos „Hay Management consultants" metodiką.
Prieš penkerius metus buvo pakviestas dirbti „Aro" rinktinės psichologu. Prieš metus iš šio darbo pasitraukė. Tačiau kilus krizei, kaip konsultantas greitojo reagavimo rinktinei talkina iki šiol. Kol kas yra vienintelis krizinių situacijų ekspertas Lietuvoje.
N. K. Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?
D. R. Rinktinėje tuo metu policininkai neužsibūdavo. Padirbdavo pusę metų, susikurdavo įvaizdį ir paprastai pasiduodavo komercinių struktūrų vilionėms. Kasmet pasikeisdavo 50 procentų vyrų.
Žmonių atrankai pasirinkome ypač griežtą "Delta Force" programą. Tai amerikiečių grupės, paprastai dirbančios savo šalies naudai užsienyje, pavadinimas. Ji dirba taip gerai, kad pasaulis iki šiol apie jos egzistavimą nieko nežinotų, jei vaduojant įkaitus Teherane nebūtų sugedę amerikiečių sraigtasparniai.
Nuo tada daug kas pasikeitė. Reikia trejų metų, kad taptum neblogu specialistu. Sunki atranka ir ilgas įsitvirtinimo periodas nulėmė motyvaciją: vyrai ėmė branginti darbą. Atlyginimo svarba nukrito į žemesnę poziciją. Svarbiausiu tapo savęs realizavimo per kūrybinį darbą motyvas. Beje, tai pasaulinė tendencija. Kūryba skatinama visuose karjeros lygiuose, dirbantieji įtraukiami į įmonės valdymo reikalus.
Per metus dabar iš „Aro" pasitraukia du trys žmonės. Dėl sveikatos, šeimyninių aplinkybių, bet ne dėl pinigų ar sunkumų. Tiesa, jei pinigai būtų svarbiausias stimulas, rinktinėje likti taptų ekonomiškai nenaudinga, nes darbas sunkus, o atlyginimas vis tiek nėra pakankamai didelis.
N. K. Kokių savybių reikia, kad tiktum rinktinei?
D. R. Patikimumo. Šitie žmonės dirba su ginklu. Jie negali apvilti draugų, kritiniais momentais išsigąsti. „Arui" netinka asmenys, kuriems nesiseka gyvenime.
N. K. Ar sėkmės ir nesėkmės priklauso psichologijos sričiai?
D. R. Pasaulio statistika skelbia, kad kasmet daugiausia nusižudo policininkų. Vienas iš paaiškinimų galėtų būti tas, kad ši ir kitos rizikingos specialybės traukia žmones, turinčius nesąmoningą polinkį į savižudybę. Rizika - tai balansavimas tarp gyvybės ir mirties. Šie potencialūs savižudžiai, nuolat provokuodami likimą, rizikuoja ne tik savo, bet ir draugų gyvybe.
Antras kriterijus - neturėti ryškios asmenybės požymių. Psichoanalitikas Konradas Lorensas atrado gyvūnų ir žmonių pasauliui būdingą dėsnį. Ryški asmenybė didelėje erdvėje gyvena viena. Ji nepripažįsta konkurencijos, todėl nepritampa, negali sugyventi. Pilka asmenybė renkasi būrį.
Šiuo atveju „ryški" reiškia emocinį nestabilumą, fizinį silpnumą, beribį dėmesio ir garbės troškimą. Ji trukdo formuoti kolektyvą. Dėl to taip svarbu išsiaiškinti naujokų motyvus, baimes ir siekius.
Pagal "Delta Force" priimami tik aukšto intelekto žmonės. Mūsų kartelė žemesnė - intelektas turi būti ne žemesnis už vidutinį. Greitai kintančiomis aplinkybėmis žemo intelekto žmogus neprisitaiko, nesugeba priimti sprendimų. Raumenų kalnas tampa geru taikiniu priešui.
N. K. Kas gali būti tokio būrio vedlys?
D. R. Pati pilkiausia asmenybė, kilusi iš vidaus. Tai turi būti žmogus, turįs didžiulį autoritetą., stiprus, sugebąs užtikrinti drausmę, suvienyti būrį bendriems tikslams. Šiuo atveju ryški asmenybė, norėdama, kad ją garbintų, būryje stimuliuotų tik intrigas, sužlugdytų pačią kolektyvo idėją.
N. K. „Aro" rinktinė suformuota. Koks Jūsų, psichologo, vaidmuo rinktinėje dabar?
D. R. Mano pareiga buvo paruošti derybininkus įkaitų vadavimo operacijose. Tai žmonės, kurie „draugauja" su nusikaltėliais, žaidžia, blefuoja. Jie komunikabilūs, emociškai kantrūs.
Dabar kilus krizei konsultuoju specialiai įkaitams vaduoti parengtą „Aro" šturmo grupę. Su mūsų darbo rezultatais visuomenė gerai susipažinusi. Tai Jonavos, Panevėžio, Pabradės įvykiai. Mano vaidmuo tokiais atvejais - nustatyti, koks nusikaltėlio tipas prieš mus, ir paruošti derybų taktika.
N. K. Prisiminkite savo pirmąsias derybas. Kokias pamokas tuomet gavote, kas išliko atmintyje iki šiol?
D. R. Tai buvo Jonavoje. Atrodė, žiūriu filmą. Gana ilgą.... įdomų. Nustebau, kad kanadiečių teorija, kurios mokėmės, visiškai pasitvirtina. Anksčiau atrodė, kad kitur ir yra kitaip. Pasirodė, kad visame pasaulyje žmonių psichologija ta pati, problemos tos pačios ir jų sprendimo būdai tokie pat. Vadinasi, gavęs gerus teorijos pagrindus, keblioje padėtyje susitvarkysi. Kaskart skiriasi tik niuansai. Tiesa, jie diktuoja sprendimus, o baigtį lemia improvizacija, gabumai.
N. K. Tąkart banditas buvo nušautas. Kas nulėmė tokį sprendimą?
D. R. Lietuvoje vadovaujamasi stereotipu, kad visko būna po vieną: vienas asmens sargybinis, vienas derybininkas, vienas analitikas. Derybos - komandos darbas. Kiekvienas žmogus turi savo mąstymo mastelį, galimybių ribas. Dirbant grupėje praplečiamas mąstymo laukas. Atsiranda optimalių išeičių galimybė.
Deja, tąkart tokios išeities negalėjo būti. Susidūrėme su paranojiška asmenybe. Toks žmogus negali susitvarkyti su savo baimėmis, įtarimais. Jis nesugeba priimti sprendimų. Nuo tam tikro momento šioje operacijoje liko tik laiko matas. Kadangi banditas buvo ypač atsargus, snaiperiui teko laukti ilgai...
Mūsų kolegos prancūzai turi kompiuterinę programą kuri padeda analizuoti panašius atvejus ir priimti sprendimus, įdomu, kad įvedus turėtus duomenis, buvo gautas toks pat atsakymas: derybos gali vykti, bet jos be išeities.
N. K. Panevėžyje kraujo praliejimo išvengta. Kaip tai pavyko?
D. R. Pagal amerikiečių klasifikaciją Panevėžio atvejis patektų į „savižudybių per policininką" skiltį. Beje, Jungtinėse Valstijose dabar tai labai opi problema.
Šio tipo banditai-nevykėliai. Jie nori įsitvirtinti ir chaotiškai bando tai padaryti. Jiems neužtenka drąsos lemtingiems sprendimams. Tapti žinomais ir gauti, ko siekia, jie gali tik pasinaudoję kitų atsakomybe už savo likimą.
Tąkart įkaitei mirtinos grėsmės nebuvo. Banditas nebuvo ginkluotas. Padėtį visiškai kontroliavo snaiperis. Priimtą sprendimą pavadinčiau politiniu.
Yra šalių, kur politinių sprendimų nebūna. Pavyzdžiui, Egipte. Teroristas gyvas nepaliekamas ir net netausojamas įkaitas. Vadovaujamasi musulmonišku principu „Kaip Alachas nuspręs, taip ir bus..."
N. K. Bet juk sprendimus priima ne kulto tarnai, o specialiosios saugos tarnybos?
D. R. Šitaip siekiama užkirsti kelią panašiems poelgiams ateityje.
N. K. Jūs dar minėjote Pabradę.
D. R. Pabradės užsieniečių registravimo centre nelegalai užblokavo visą administraciją. Pasiruošė įspūdingus transparantus, primenančius Sąjūdžio laikus, į priekį išstūmė „sunkiąją artileriją" - rėksmingas Šri Lankos moteris. Tuo metu vyko Lietuvos derybos dėl stojimo į Europos Sąjungą.
Laikas pasirinktas neatsitiktinai. Paprastai imigrantų vadai - gerai informuoti žmonės. Nemaža jų dalis yra baigusi Rusijos aukštąsias mokyklas, dirbusi KGB struktūrose, kariavusi Afganistane. Jei šis įvykis būtų patekęs į užsienio žiniasklaidos akiratį, galėjo būti rimtų politinių nemalonumų.
Veikėme pagal aplinkybes. „Aro" vadas Ignas Šulinskas, kadangi vilkėjo civiliais rūbais, „tapo" VRM atsakingu atstovu. Aš buvau apsirengęs juoda policininko uniforma, todėl veikiau kaip „Aro" „šefas".
Mes jiems negrasinom. Eidami su savimi pasiėmėm tik popieriaus lapą reikalavimams užsirašyti. Nelegalai pareiškė: „Štai tos moterys tuoj pat persipjaus gerkles". Nepuolėm atkalbinėti. Jie priminė: „Lietuva neįstos į Europos Sąjungą". Mes paklausėm: „Tikrai? O kas po to?"
Taktika pasiteisino. Priešininkams pavyko primesti savo žaidimo taisykles. Iš emocinio lygmens juos privertėme pereiti į loginę paralelę. Pradėję racionaliai formuluoti reikalavimus oponentai patys pajuto jų menkumą. Mes pasakėme: „Gerai, vykdome jūsų reikalavimus su sąlyga, kad tuoj pat baigiate šį turgų". „Tvirtovę" paėmėme per pusvalandį.
N. K. Ar aptarėme visus atvejus, kai vedamos derybos?
D. R. Visos minėtos situacijos priskirtinos vienai didelei grupei - įkaitų grobimas bandant išsigelbėti, nesvarbu, ar grobikas teroristas, psichinis ligonis, ar kriminalinis nusikaltėlis.
Kita didelė nusikaltimų, vis labiau plintančių Lietuvoje, grupė - komerciniai. Tai žmonių grobimas siekiant išpirkos.
N. K. Gal pateiktumėt tokio tipo pavyzdžių?
D. R. Turbūt pastebėjote, kad šie nusikaltimai dėl tam tikrų priežasčių spaudoje aptarinėjami šykščiai. Todėl nubraižysiu tik teorinę įvykių eigos schemą.
Paprastai pagrobtasis asmuo yra verslininkas, turtingas žmogus. Šeimoje visiška panika. Nedelsdami tuo pasinaudoja vadinamieji privatus detektyvai, kartais imdami pinigus tiesiog už nieką. Norma tapo kreiptis į ekstrasensus. Neretai kiekvienas iš jų nurodo vis kitą pagrobtojo buvimo vietą ir teigia, kad jis dar gyvas, jam reikalinga skubi pagalba. Artimieji pasiryžta viskam (kad po to visą likusį gyvenimą nereikėtų sau priekaištauti). Paieškoms metamos visos įmanomos pajėgos. Samdomi policininkai ir girtuokliai. „Šukuojami" miškai ir pelkės.
Yra verslininkų, kurie su savimi turi kredito kortelių ar parašo teisę faksu. Tad nusikaltėliai per vieną dieną gali ištuštinti visas žmogaus banko sąskaitas. Jei taip ir nėra, panika ir visiškas padėties nevaldymas banditams leidžia įgyti maždaug 3 dienų persvarą.
Kontrpriemonė -skubiai suburta krizės valdymo grupė. Pirmiausia sustabdoma to žmogaus finansinė veikla. Nuo emocinių batalijų namiškiams, verslo partneriams ir draugams tenka pereiti į loginio mąstymo erdvę.
Pasinaudojama jų žiniomis apie verslo padėtį. Net jei tiksliai nežinoma, ar tikrai žmogus dingęs, vis tiek imamasi visų atsargumo priemonių. Jei yra su kuo, pradedamos derybos.
Čečėnijoje, Kolumbijoje, Italijoje klesti veikla, kai grobiant žmones siekiama sužlugdyti jų verslą. Gali būti, kad konkurentas nėra akcijos organizatorius, tačiau jis vis tiek pasistengs pasinaudoti susidariusia padėtimi: vilios klientus, skleis melagingą informaciją.
Svarbu neužkloti ant sukčių meškerės. Buvo atvejų, kai užstatas sumokėtas net ne grobikams, o prisiplakėliams, paprasčiausiems apgavikams. Reikia įsitikinti prieš mokant, ar žmogus gyvas.
Tuo metu pinigai neatrodo svarbiausias dalykas. Bet kartais žmogų išvaduoti pavyksta, o sumokėtoji suma sugriauna visą likusį jo gyvenimą.
N. K. Metai, kai palikote „Arą". Ką reiškia Jums šis darbas dabar ir ar dažnai prie jo grįžtate ? Kiek tai Jums kainuoja nervų ir laiko?
D. R. Sakyčiau, tai yra pomėgis. Tačiau iš to negali pragyventi. Ir iš to nesinori gyventi. Per metus būna du trys atvejai, kai prireikia ekstremalių situacijų psichologo konsultanto pagalbos. Man šis užsiėmimas nėra nervų karas. Na, o laiko reikia daug. Tiek, kiek trunka derybos. Pavyzdžiui, Panevėžyje derėjomės 12 valandų.
N. K. Skaitytojų vardu dėkoju už pokalbį.
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
Žurnalas "AKIS", 1998, Nr. 4
RAŠYKITE
info@kovinesavigyna.com